vraujantis bažny­čios tipas – aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5

navų katedra su transeptu, plačiu choru, apsidžių vainiku. Fasadas paprastai suskirstytas į kelis aukštus (skirsnius) ir užsibaigia keturkampiais ažūriniais bokštais, smailėjančiais bokšteliais, vadinamais pinakliais. Pirmajame aukšte- smailios arkos, į vidų siaurėjantys portalai, antra­jame – smailėjančius langų, nišų arkos.

Konstrukcinis gotikinės architektūros pagrindas – karkasas, kurį sudaro vieno­dais tarpais išdėstyti pilioriai, remiantys pastatų vidaus perdangą – smailėjantį kryžminį nerviūrinį skliautą. Arkbutanai ir masyvūs kontraforsai mūryti skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atrem­ti. Smailioms arkoms taip pat teko konstruktyvus vaidmuo, kartu jos labai praturtina gotikinio pastato puošybą. Plačiai naudota ir pusapvalė arka. Gotikos meistrai sugebėjo iš tašyto akmens sukur­ti naują karkasinių konstrukcijų ir puošybos sistemą. Šios konstrukcijos leido padidinti pastato aukštį, sumažinti sienų spaudimą, praplėsti angas, suformuoti aukštą vidaus erdvę.

Pagrindinės statybinės gotikinių bažnyčių medžia­gos- tašytas akmuo ir raudonosios plytos. Gotikiniai klojiniai daryti ypač kruopščiai. Tik taip buvo galima garantuoti tinkamą didelių apkrovų perdavimą. Dažnai ir akmenų šo­nai buvo nutašomi taip pat kruopščiai kaip ir fasadinė pusė. Romaninės epochos statybininkai taisyklingos formos ap­dailos akmens plokštėmis uždengdavo nelygų lauko akmenų klojinj. Šio brangiai kainuojančio ir nepatvaraus mūrijimo būdo gotikoje buvo atsisakyta. Tiek išorinis, tiek vidinis klojinys gotikoje paprastai turi vienodą eilių aukštį. Tolygus slė­gio paskirstymas buvo įmanomas tik naudojant storą skiedi­nio sluoksnį. Šios taisyklės gotikos meistrai griežtai laikėsi.