XIII – XIV a. Vilnius kartu su Kaunu, Senaisiais ir Naujaisiais Trakais sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį, ekonominį ir gynybinį branduolį. 1323 m. Vilnius jau žinomas kaip sostinė, administracinis, prekybinis ir karinis šalies centras.

Terminas gotika siaurąja prasme turėtų reikšti gotų meną, tačiau paprastai šiuo žodžiu apibūdinama visa XII a. – XVI a. pr. Vakarų Europos meninė kultūra. Pirmieji šį terminą pradėjo vartoti (suteikdami neigiamą atspalvį) italų renesanso teoretikai, ankstesnės epochos mene įžvelgę gotų sukurto barbariško stiliaus bruožų atspindį.

Prancūzijoje kilęs stilius daugiau ar mažiau paplito visoje Europoje (Anglijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Skandinavijos bei Vidurio Europos šalyse), silpniau pasireiškė tik Italijoje, kur buvo stipri antikinės kultūros tradicija. Tai buvo didžiausios vakarietiškos viduramžių kultūros ekspansijos laikotarpis.

Gotikinis menas daugiausia sakralinis, todėl būdingiausius šio stiliaus bruožus lengviausia pastebėti bažnyčių architektūroje. Prancūzijos gotikinėms bažnyčioms, statytoms iš akmens, būdinga smailios arkos, kryžminių skliautų ir kontraforsų – arkbutanų konstrukcijos, leidžiančios sumažinti sienų storį, padidinti pastato aukštį (dėl to galimi dideli langai, kuriuos mėgta puošti vitražais). Eksterjere bažnyčios vertikalumą paryškina fasadų dekoras – nišos, išlakios kolonėlės, interjere – erdvės skaidymas aukštais pilioriais. Sienų plokštumos ir portalai gausiai dekoruoti skulptūromis, dekoratyviniais architektūriniais elementais (masverkais, pinakliais).

Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę gotikinė architektūra ir dailė atėjo kartu su krikščionybe, dar prieš oficialų valstybės krikštą, jau su pirmaisiais į misiją atvykstančiais vienuoliais pranciškonais ir dominikonais. Bet XIII a. pirmojoje pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė ilgai ir atkakliai kovojo su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, kurie lyg barjeras skyrė pagonišką Lietuvą nuo katalikiškų Europos šalių kultūros, todėl iki oficialaus valstybės krikšto visoje LDK iš rytinių jos teritorijų laisviau plito stačiatikiška Rytų krikščionių kultūra. XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos valstybėje įvyko ženklūs politiniai ir ideologiniai poslinkiai. Krėvos unija, Lietuvos krikštas, pergalė prieš kryžiuočius Žalgirio ir prieš kalavijuočius Pabaisko – Šventosios mūšiuose atvėrė kelius LDK prekybiniams ir kultūriniams ryšiams su Vidurio ir Vakarų Europos šalimis, stimuliavo amatų raidą.

Krikščioniškoji viduramžių kultūra ir gotikos stilius LDK pasireiškė vėliau negu kitose Europos šalyse: sparčiau plisti gotika pradėjo nuo XIV a. ir kai kuriose meninės kūrybos srityse išsilaikė iki XVI a. pabaigos. Pagal architektūros raidos ypatumus gotika Lietuvoje skirstoma į ankstyvąją (iki XV a. vid.) ir brandžiąją (iki XVI a. vid.).