Vilnius susiformavo ant prekybinio kelio iš šiaurės į pietus, kuris kryžiavosi su keliu iš rytų į vakarus. Kaip rodo archeologiniai radiniai, dar pirmajame tūkstantmetyje pr. Kr. čia buvusi labai sena lietuvių gyvenvietė. Dabartinis Pilies kalnas atrodė patogi vieta piliai tvirtovei pasistatyti ir didesnei gyvenvietei įkurti. Be upių, Pilies kalną supo didoki pelkių plotai. Vieną jų sudarė Kačergos ir Vilnelės vandenys į pietvakarius nuo kalno, kur dabar L.Stuokos-Gucevičiaus ir Odminių gatvės sueina į Katedros aikštę. Kiek į šiaurę buvo kita pelkė, kuri driekėsi tarp Vingrių aukštumų ir Vilnelės senvagės, kur XVI a. buvo Radvilų sodo tvenkiniai.

Jau nuo XIV a. pradžios, t.y. nuo Gedimino laikų, įsigali plytų mūras, ypač gynybinių sienų bei pilių bokštų – vartų statyboje – tam buvo kviečiami mūrininkai iš Vakarų Europos ir Rygos. Algirdo laikais abi Vilniaus pilis supo storos sienos, sumūrytos iš akmenų, plytų ir kalkių skiedinio. Jos sėkmingai atlaikė 1365, 1375, 1377 m. kryžiuočių kariuomenės antpuolius, per kuriuos sudegė tik mediniai miesto pastatai. Panašiai Jogailos laikais Aukštutinę pilį žiedu supo tvirta gynybinė siena su aukštais bokštais. 1390 m. kryžiuočiai ir jų sąjungininkai artilerija ir bombardų ugnimi nesėkmingai puolė Vilnių; tik padegus Žemutinės pilies medinius vartus, pavyko į ją įsibrauti, o Aukštutinė pilis ir tuomet atlaikė priešą penkias savaites. Po šių kovų abi pilys buvo restauruotos ir 1394 m. vėl sėkmingai atlaikė kryžiuočių ir Švitrigailos kariuomenės trijų savaičių puolimą.

Aukštutinės pilies tvirtovę sudarė kalno viršūnės aikštę juosusi mūro siena su dviem galingais bokštais, didesniu vakarinėje dalyje, mažesniu – pietinėje. Spėjama, kad buvo ir trečias bokštas šiaurinėje pusėje, bet jokių ikonografinių dokumentų šiam spėjimui patvirtinti neturime. Rytinėje kalno dalyje stovėjęs didelis mūrinis dviejų aukštų pastatas kai kurių istorikų yra vadinamas „gyvenamaisiais rūmais”, nors niekur nenurodoma, kas ir kada juose gyvenęs. Gyvenamųjų rūmų aukštutinėje pilyje klausimas yra problemiškas, nes 1414 m. Žiliberas de Lanua taip ją aprašė: „Pilis pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenų ir žemės molio mūru. Viduje visi pastatai mediniai. Nusileidęs nuo Aukštutinės pilies, apačioje randi iš abiejų pusių mūrais aptvertą vietą, kurioje pristatyta daug namų. Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse paprastai gyvena Lietuvos valdovas kunigaikštis Vytautas. Jis ten turi savo dvarą ir rezidenciją. Minėta pilis ant kalno pastatyta iš medžio mūro maniera (prūsiškuoju mūru?)“. Čia kalbama ne apie rytinį mūro pastatą, kadangi šis mūrytas ne „prūsiškojo mūro“ būdu. Kita vertus, tam tikros informacijos teikia bažnytiniai dokumentai. Štai Jogailos 1387 m. vasario 22 d. dovanojimo rašte šiuose rūmuose jau stovėjusios Šv. Martyno bažnyčios klebonui skiriamas žemės sklypas netoli Markučių. Šią privilegiją 1491 m. sausio 7 d. pakartojo Kazimieras Jogailaitis. Šv. Martyno bažnyčia buvo skirta kitataučiams katalikams, dar nuo Gedimino laikų dirbusiems didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvare. Taigi Švitrigailos valdymo laikais (1430 – 1432) „visą jo dvarą Vilniuje sudarė vien vokiečiai, kuriuos jam atsiųsdavo kryžiuočių magistras“. Vadinasi, Šv. Martyno bažnyčia Aukštutinėje pilyje buvo pastatyta prieš 1387 m. – tada ji jau turėjo kleboną – ir nepertraukiamai veikė dar po 1491 m. 1500 m. šios bažnyčios parapijiečiai, susibūrę į Šv. Martyno broliją, persikėlė į ką tik pasistatytą Šv. Onos bažnyčią prie bernardinų vienuolyno. Tais pačiais metais kunigaikštis Aleksandras į Šv. Martyno bažnyčią perkėlė pilies arsenalą , kuris čia išbuvo iki 1530 m. gaisro, kada mūrai sudegė, o skliautai įgriuvo. XVI a. kronikininkas M. Strijkovskis, matęs Šv. Martyno bažnyčios liekanas, taip rašo : „Šiandien, kaip matome, sunyko į griuvėsius, tik sienoje nuo Plikojo kalno pusės matyti tapybos pėdsakai ir įkritę rūsiai“. Ši M.Strijkovskio lokalizacija aiškiai nusako, kad Šv. Martyno bažnyčia stovėjo rytinėje kalno pusėje. Kunigaikščio rezidencija Aukštutinėje pilyje galėjo būti kitame pastate, pristatytame kaip sparnas prie rytinio korpuso iš vakarų pusės. Šiam spėliojimui tam tikrų duomenų teikia Aukštutinės pilies ikonografinė medžiaga. Rytinis Pilies kalno pastatas po 1530 m. gaisro nebuvo remontuojamas, jo rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas.

Vilniaus auto http://autobusustotis.lt http://m.autogidas.lt http://autosupirkejai.lt/ http://www.vilnius-airport.lt/lt/